Destruktyvios mintys
Puikybė, egoizmas
Puikybė arba savojo reikšmingumo pojūtis, yra kančių, ligų,
dažnai neišgydomų, ir mirties priežastis. Puikybė – visų pragaištingų minčių ir
emocijų šaltinis.
Kai žmogus save vertina aukščiau arba žemiau už kitus, tai
jis pradeda smerkti, niekinti, neapkęsti, erzintis, reikšti pretenzijas.
Pranašumo jausmas gimdo aroganciją ir norą žeminti. Savojo reikšmingumo jausmas
gimdo didžiulę pasąmoninę agresiją, kuri vėliau grįžta pačiam autoriui.
Išdidus žmogus niekaip negali ir nenori priimti skausmingų
situacijų, tai yra tų situacijų, kurios neatitinka jo lūkesčių. Jis tvirtai
tiki, kad jo pasaulėžiūra yra tiksliausia ir geriausia. Jis sieka aplinkinį
pasaulį pajungti sau, dažnai tam naudoja prievartą. Todėl jei pasaulis pasirodo
esąs kitoks, nei kad jis yra įsikalęs sau į galva, tai jo sieloje kyla
agresyvių emocijų banga. O tai savo ruožtu sukelia įvairias ligas ir netgi
mirti.
Kritika, pretenzijos
ir nepasitenkinimas
Kritika - neigiamas
vertinimas ir trūkumų išryškinimas, tai neigiama nuomonė apie kitą žmogų.
Kritika – viena puikybės išvestinių.
Žmonės, kurie nuolat kitus kritikuoja arba bara, nori, kad
visi atitiktų jų pasaulio bei moralės modelį. Jie įsitikinę, kad jų nuomonė
teisingiausia. Tačiau jie klysta. Tokie žmonės tiesiog užmiršta arba nežino,
kad gyvena tik savo pasaulyje. Ir savo kritinėmis mintimis jie išreiškia
nesutikimą su kito žmogaus pasauliu. Pasąmoniniame lygmenyje jie atakuoja kitus
žmones. Tos mintys paleidžia naikinimo programą tam, į ką jos nukreiptos.
Atitinkamai paleidžiama atsakomoji susinaikinimo programa.
Savo pasaulį mes kuriame patys, o tai reiškia, kad į savo
gyvenimą pritraukiame tam tikrus žmonės ir situacijas. Kokią mes turime teisę
kritikuoti kitus? jeigu jums nepatinka kito žmogaus elgesys, pažvelkite į savo
vidų - šis elgesys nesvetimas ir jums. Juk panašus pritraukia panašų. Išorinė
situacija - tai mūsų įsitikinimų, mūsų minčių atspindys. Todėl, nesutikdami su
kitais žmonėmis, jūs puolate save.
Smerkimas
Smerkdami žmogų, mes priskiriame jam savo pačių ydas. Juk
mes bendraujame ne su žmogumi, o su tuo jo įvaizdžiu, kurį esame susikūrę savo
pasąmonėje.
Situacija: su savobičiuliu jūs seniai nesimatėte. Per tą
laiką jis galbut labai pasikeitė, tačiau jumyse dar tebėra senas jo įvaizdis.
Jis ir valdo situaciją.
Jei mes ką nors smerkiame, tai netrukus patys tampame tokie
patys.
Panieka
Jei jūsų pasąmonėje esama paniekos ir smerkimo, tai tokiais
jausmais bei emocijomis jūs į savo gyvenimą traukiate negarbingus ir niekšingus
žmones. Visi šie žmonės dėl to egzistuoja jūsų pasaulyje.
Neapykanta
Nekęsdami žmogaus, mes mintimis jo atsikratome: „Tavęs jau
nėra.“. Abejingumas – ta pati neapykanta, tik nuslopinta. Jei esate kam nors
abejingi, tai reiškia, kad jūs kažkada nekentėte to žmogaus, bet neatleidote,
nepadėkojote jam ir nesuvoktėte, kuo jūs jį pritraukėte į savo gyvenimą. O
dabar ši neapykanta abejingumo pavidalu giliai glūdi jūsų pasąmonėje ir nuodija
jums gyvenimą.
Energetiniame lygmenyje neapykanta yra mirties linkėjimas, o
tai jau tikra žmogžudystė.
Neapykanta visu pirma smogia į galvą ir į akis.
Epilepsija, Parkinsono liga, paralyžius, galvos traumos ir traumos apskritai,
migrena, akių ligos, navikai, sunkūs odos susirgimai. Žmonės naikina vienas
kitą pasąmonės lygmenyje, o paskui stebisi, iš kur pasaulyje tiek daug
prievartos.
Problemos arba ligos pobūdis priklauso nuo neapykantos
stiprumo ir krypties.
Tėvų nekenčiantys vaikai patys kenčia nuo nesutvarkyto
asmeninio gyvenimo ir sulaukia tokio paties savo vaikų požiūrio. Jeigu žmogus
nekenčia žmonių grupės, visuomenės, šalies, tai kentės ne tik jis pats, bet ir
jo vaikai. Vyras, nekenčiantis niekšų ir parazitų, turi sūnų narkomaną.
Nekenčianti žmonių moteris turi sūnų žmogžudį.
Suirzimas
Jei suirzimas tęsiasi ilga laiką, tai jis sukelia tam tikrų
organizmo sričių susirgimus. Į suirzimą reaguoja kepenys, oda, žarnynas,
skrandis, sąnariai ir kiti organai.
Pyktis ir įniršis
Šios emocijos pasireiškia tuomet, kai situacija
nebekontroliuojama. Kiekvienas žmogus situaciją nori kontroliuoti – tada jis
jaučiasi ramiau.
Jei žmogus nuolat savyje slopina susierzinimą, pykti ir
įniršį, tai nukenčia jo kepenys, sąnariai, kvėpavimo organai bei kitos
organizmo sistemos. Neišreikšti jausmai pradeda kauptis tuose organuose, kurie
yra atsakingi už jų išraišką.
Nuoskauda
Nuoskauda savyje turi slaptą mirties linkėjimą tam žmogui,
kuris ją sukėlė.
Kerštingumas
Mes patys į savo gyvenimą pritraukiame skriaudėjus – savo
požiūriu į save. Jei jūs tikite savo niekingumu ir pažeidžiamumu, tai ko gi
norite sulaukti iš aplinkiniu? Jei jūs iškeliate save virš kitų – tai jus
stengsis pažeminti.
Apmaudas
Apmaudas atsiranda dėl to, kad žmonės nesupranta, jog gyvenime
nėra nei pergalių nei pralaimėjimų. Yra tiesiog rezultatas. Jis nei geras, nei
blogas. Jei rezultatas jūsų neteknina, tai reiškia, kad jūs padarėte kažką ne
taip – keiskite savo elgesį, ir rezultatas bus kitoks.
Nusivylimas
Kuo daugiau planuosite, tuo skaudžiau nusivilsite.
Planuodami būkute atsargūs. Tiesigo sukurkite pozityvų ketinimą, o paskui
leiskite savo pasąmonei ir visatos galioms vykdyti jį pačiais geriausiais
būdais.
Apkalbos ir piktos
mintys
Kai jūs galvojate apie kitą žmogų, tai tarp jūsų ir to
žmogaus nusidriekia informacinis-energetinis kanalas. Jei jūs galvojate arba
kalbate blogai, tai nukreipiate savo destruktyvias mintis to žmogaus adresu ir
subtiliajame pasąmoniniame lygmenyje galite jam pakenkti ir tuo pat metu, kai
kam nors siunčiate negatyvias mintis, jūsų pasąmonėje automatiškai įsijungia
susinaikinimo programa.
Apkalbos ir piktos mintys sekina energiją, niokoja kūną,
trumpina gyvenimą.
Pagyrūniškumas
Pagyrūniškumas, kaip viena iš puikybės išraiškų, sukelia
aplinkiniams žmonėms pavydą ir kitus negatyvius jausmus. Jie nuolat pritrauks
tokias situacijas, kuriose kas nors juos stengsis pažeminti.
Pagyrūniškumas – tai nepasitikėjimo savmi ir abejonių savo
privalumais bei galimybėmis išraiška. Tai nepilnavertiškumo komplekso požymis.
Be to, pagyrūnas tiesiog juokingas. Jis nuolat siekia išsiskirti ir reikalauja
dėmesio bei aplinkinių pritarimo.
Kaltės jausmas ir
bausmė
Daugelis žmonių mano, kad kaltės jausmas – tai geras
jausmas. O žmogus, kaltinantis save – tai geras žmogus, nes jis yra sąžiningas.
O jeigu jis yra sąžiningas, vadinasi, jis doras. Tačiau tai absurdas. Būtent
tas, kuris kaltina save, yra pats blogiausias ir nedoriausias. Juk jis nuolat
kartoja: „Aš blogas, aš negarbingas, aš nedorai pasielgiau.“ Ir tokiomis
mintimis jis prisitraukia atitinkamas situacijas. Bausmė dar nė vieno nepakeitė
į gerą.
Bausmė moko ko negalima daryti, bet nemoko, koks elgesys yra
deramas.
Bausmė ir kaltės jausmas visada susiję su skausmu,
kančiomis, nuoskaudomis, pykčiu. Vadinasi, jeigu jūs jaučiatės kalti, tai
pasąmoningai traukaite į savo gyvenimą visus šiuos nemalonius ir destruktyvius
dalykus. Kaltės jausmas traukia savęs baudimą ir savikritiką, o tai savo ruožtu
sukelia skausmą ir kančias.
Labai didelė tikimybė, kad kaltės jausmas pritrauks trauminę
situaciją realiame gyvenime.
Žmogus, kuris save kaltina ir baudžia, jaučiasi esąs be galo
svarbus. Jis mano, kad nubaudęs save, suteikęs sau skausmo, pakeis visą
pasaulį. Vadinasi, kaltės jausme iš pat pradžių slypi agresija aplinkiniam
pasauliui.
Biblijoje pasakyta, kad prieš Dievą kaltų nėra. Vadinasi,
kaltės jausmas – tai žmogaus pramanas, iliuzija. Tai iliuzija patogu tiems,
kurie siekia laikyti žmones tam tikruose rėmuose. Tokiu būdu patogu valdyti. O
valdymas prasideda vaikystėje, kai tėvai „auklėja“ savo vaikus, sukeldami jiems
kaltės jausmą. Bet jie ir patys buvo panašiai auklėjami.
Savikritika,
saviplaka, nepasitenkinimas savimi, savęs teisimas, savinieka ir neapykanta sau
Tai kitos agresyvaus požiūrio į save atmainos. Žmonės nuolat
ieško savyje trūkumų arba save visaip menkina. Jie patys susikuria įvairių
nepilnavertiškumo kompleksų, o paskui kenčia nuo jų.
Nesibaigiančios bausmės ir pašaipos slopina vaikų kūrybos
troškimą bei norą mokytis, gimdo nepasitikėjimo jausmą, naujovių baimę,
mažyliai ima bijoti, kad už bet kokį apsirikimą jiems gali kliūti pylos. Tokiu
būdų tėvai atima iš vaikų norą mokytis. O paskui stebisi, kodėl jų vaikas gauna
blogus pažymius mokykloje.
Baimė, nerimas,
susirūpinimas
Baimė skatina nepasitikėti žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu,
atsiriboti nuo jo. Tai gimdo uždarumą ir galų gale pasmerkia vienatvei. Baimė
pritraukia kaip tik tai, ko mes bijome.
Pagrindinė baimių atsiradimo priežastis yra pasitikėjimo
savimi, kitais ir visu pasauliu stoka. Tokie žmonės nuolat laukia iš aplinkinio
pasaulio ko nors bloga. Ir sulaukia.
Susirūpinimas ir nerimas – tai blogio linkėjimas asmeniui,
kuriuo rūpinamasi. Tai pasąmonės agresija prieš žmogų.
Ką svarbu padaryti neutralizuojant baimę? Išsivaduokite
nuo agresyvių minčių, nukreiptų į pasaulį ir į žmones. Prisiminkite situacijas,
kuriose jūs smerkėte, nekentėte, niekinote, įsižeidėte. Pradėkite
atsipalaiduoti nuo šių minčių. Juk šios mintys – tai mirties palinkėjimas
subtiliame informaciniame lygmenyje. O vidinė agresija pritraukia išorinę
agresiją.
·
Jeigu jūs bijote vienatvės, vadinasi nepasitikte
žmonėmis;
·
Mirties baimė liudija, kad jūsų požiūris į
gyvenimą ir mirtį neteisingas;
·
Stiprus prisirišimas – prisirišimas gimdo baimę
prarasti tuos daiktus ar žmones, prie kurių žmogus prisirišęs. Būtina suprasti,
kad šiame pasaulyje niekas mums nepriklauso, net mūsų mintys. Viskas mums duota
iš aukštybių laikinai naudotis, gyvenimas, beje, taip pat.
Visos šio pasaulio vertybės turi būti ne tikslas, o priemonė
gyvenimo kelyje.
Tai, kuo jūs naudojatės šiuo metu – mašina, pinigai,
santykiai, žinios, gyvenimas – yra dovana. Ji atitinka jūsų mintis ir jūsų
tikėjimą. Ją jums dovanojo visata. Kiekvienas gauna tai, kuo moka naudotis, ir
būtent tiek, kiek gali pakelti.
Visada turtinga ir visada jums duos tai, kas reikalinga.
Abejojimas ir
neryžtingumas
Kiekvienas rezultatas – tai tik rezultatas. Jis nei blogas,
nei geras. Mūsų veiksmai visada teisingi. Galiausiai juk nėra nei pargalių, nei
pralaimėjimų, nei klaidų. Baikite žaisti žaidimus gerai – blogai, geriau –
bogiau. Mes visą gyvenimą mokomės. Iš savo ar kitų klaidų. Kiekviena situacija
gali mus išmokyti ko nors pozityvaus. Tai ar verta bandyti iš anksto nuspėti
įvykius?
Išmokite priimti nesėkmes kaip pamokas, kaip grįžtamojo
ryšio priemones, o kliūtis savo kelyje -
kaip galimybę išbadyti naujoves.
Abejojimas saugo jūsų senus įsitikinimus. Jis perklausia:
„Ar jūs įsitikinęs, kad norite pakeisti senas minties formas naujomis?“. Taip
klausia kompiuteris: „Ar tikrai norite ištrinti seną informaciją?“ Ir štai čia
jūs turite pasirinkimą. Jūs galite grįžti prie senų įsitikinimų, ir tada niekas
nepasikeis, arba patvirtinti naujų minties formų teisingumą.
Abejojimas – tai sąjungininkas, besirūpinantis jūsų
pasirinkimo teisingumu.
Norint atsikratyti neryžtingumo ir abejojimų, reikia mėginti
apie būsimus įvykius galvoti taip: „Bet koks mano veiksmų rezultatas – tai
visada teisingas rezultatas, padėsiantis man teisingai elgtis ir toliau. Visos
gyvenimo situacijos, kad ir kokios jos bebūtų, man teikia malonumą ir moko
pozityvių dalykų.“
Norint atsikratyti neryžtingumo ir abejonių, reikia gyvenimo
vadžias turėti savo rankose. Kitaip sakant, prisiimti atsakomybę.
Gailestis
Kai jūs gailitės žmogaus, tai išreiškiate nesutikimą su jo
liga, nelaime ir su likimu apskritai. Tuo būdu jūs sukylate prieš visatos
jėgas. Rūpinatės žmogaus kūnu, o darote žalą jo sielai. Negi jūs galite žinoti
apie užslėptus kito žmogaus ketinimus?
Gailestį jaučia žmonės, kurie nemato ir nenori matyti, kad
mes gyvenima teisingame ir harmoningame pasaulyje. Vadinasi, gailėstis – tai
puikybės darinys. Jis kyla todėl, kad mes nesuprantame aukštųjų dėsnių ir
nežinome savo vietos šiame pasaulyje. Pagrindinė sąlyga atsikratyti gailesčio – tai
tikėjimas visatos teisingumu ir harmonija.
Užuojauta
Šis jausmas kyla drauge su gailesčiu. Gailestis ir užuojauta
negali gyventi vienas be kito. Užjausti – tai jauti kartu kančia, kartu
kentėti.
Ilgesys, liūdesys,
depresija
Depresija sukelia nusloptinas pyktis, neapykanta,
susierzinimas, nuoskaudos.
Liūdesys – tai agresijos atspindys, nukreiptas prieš
aplinkinį pasaulį ir prieš save.
Daugelis žmonių patiria depresiją dėl vienos vienintelės
priežasties: jie gyvena nuobodžiai, beprasmiškai, neįdomiai. Bet juk kiekvienas
žmogus pats kuria savo gyvenimą. Nejaugi ašarų liejimu, nuolatiniais skundais
aplinkiniu pasauliu, tablečių gėrimu galima padaryti gyvenimą įdomų?
Beprasmiška ir kvaila gailėtis praeities ir gyventi
praeitimi. Gailestis – tai agresija, nukreipta prieš Dievą, visatą, prieš patį
save. Juk mes patys su Aukščiausiųjų Jegų pagalba kuriame tas ar kitas gyvenimo
situacijas.
Besotystė, rajumas
Apsiryjimas – tai didžiulė agresija prieš gyvąją ir negyvąją
gamtą, prieš organinį ir neorganinį pasaulį.
Savanaudiškumas,
šykštumas, godumas
Savanaudiškumas slepia savyje kitų pasaulių naikinimo
programą. Jūs norite spręsti savo problemas pamindami kitų žmonių interesus.
Tada prasideda jūsų informacinių-energetinių struktūrų deformacija. Pavojingai
paveikiama psichika ir akys.
Veidmainystė
Veidmainiškas žmogus kalba ir demonstruoja viena, o galvoja
ir daro kita. Nuo bendravimo su tokiais žmonėmis dažnai ima skaudėti galvą. Tai
įvyksta todėl, kad žmonės, bendraudami vienas su kitu, priima informaciją
mažiausiai dviem lygmenimis: sąmoningai ir pasąmoningai. Į sąmonę patenka viena
informacija, o pasąmonė priima visai kitą informaciją. Žmogus bando suderinti
nesuderinamus dalykus. Rezultatas – galvos skausmas arba bloga nuotaika.
Veidmainystės priežastis yra nepasitikėjimas savimi ir
aplinkiniu pasauliu. Veidmainis netiki, kad jis ką nors gali gauti būdamas
nuoširdus ir atviras.
Melas, apgaulė
Melo pasekmės – tai aplinkinių nepasitikėjimas.
Jeigu žmogus prisiima sau atsakomybę būti vaiko tėvu, tai
tarp jo ir vaiko atsiranda energinis tiltas, kitaip sakant, energiniame lygmenyje
jie – vientisa visuma. Ir nesvarbu, kaip tėvai gavo kūdikį. Ju ksvarbu ne
fizinė, bet dvasinė giminystė.
Visi moklso atradimai, visos pasaulio sandaros teorijos –
tai tik etapai Tiesos pažinimo kelyje, kelyje Dievo link.
Pavyduliavimas
Pavyduliavimas visų pirma „muša“ per galvą, kadangi
pagrįstas neapykanta. Tėvų pavyduliavimas gali sukelti rimtų ligų vaikams.
Pavyduliavimas yra kompleksinis jausmas, susidedantis iš pykčio, rūstybės,
neapykantos, nuoskaudos, abejonės, gailesčio sau ir nepasitikėjimo savimi,
paniekos. Jeigu žmoguje yra nors lašas pavyduliavimo – tuoj bus meilės
trikampis.
Pavyduliavimas niekada nepadarė santykių tvirtesnių.
Priešingai – jis užmuša meilę. Neapykanta ir meilė nesuderinami.
Pavyduliavimas, tai požymis, kad jūsų netenkina esami ryšiai. Negalima elgtis
su artimu žmogumi kaip su nusoavybe. Mums šiame pasaulyje niekas nepriklauso.
Artimas žmogus neprivalo būti jūsų gyvenimo tikslas. Tai ne tikslas – tai
priemonė jūsų jausmams išreikšti. „nukelkite jį nuo pjedestallo“ ir pastatykite
greta savęs.
Kiekvienas žmogus iš prigimties vienišas šiame pasaulyje ir
kiekvienam iš mūsų priklauso visas pasaulis. Visata duoda galimybę, dovaną,
gyventi kartu su artimu žmogumi. Priimkite šią dovaną su dėkingumu ir elkitės
su ja atsargiai. Trvirtinkite ryšius tobulėdami patys, o ne agresija ar
neapykanta, nukreipta į įsivaizduojamą ar realų varžovą. Gerbkite artimo
žmogaus individualumą ir prisiminkite: negalima prarasti to, kas jums
nepriklauso!
Panašus pritraukia panašų. Jeigų jūs žvalgotės į kitus arba
jaučiate seksualinį potraukį kitiems, tai jūsų artimas žmogus pasąmonėje jau žino apie tai, tik kol kas to
nesuvokia. Ir greitu laiku gali pasielgti taip pat.
Žmogus, galvojantis, kad jam kažko trūksta, verčia savo
partnerį ieškoti trūkstamų dalykų kituose žmonėse.
Paleistuvavimas ir
svetimavimas
Venerinių ligų istorija turi įdomų dėsningumą. Visos tos
ligos atsiranda tuo laikotarpiu, kai vyksta vadinamosios seksualinės
revoliucijos. O iškart po septintojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos, kai
sifilį jau išmoko efektyviai gydyti antibiotikais, atsirado ŽIV. Ta liga
pakeitė ankstesnes ligas, platinamas lytiniu keliu. Ją sukelia virusas, o su
virusais mūsų mokslas dar neišmoko kovoti.
Anksčiau religija savo įsakymais nors truputį kontroliavo
žmonių seksualinę elgseną. Dabar visi draudimai panaikinti. O tinkamai
bendrauti vyrus ir moteris mažai kas moko.
Paleistuvauti ir svetimauti linkę tik labai pavyduliaujantys
žmonės. Tie, kurie „užkibę“ už seksualinių malonumų ir kurie santykius
priešinga lytimi iškelia į pirmą vietą gyvenime. Jie nesupranta, kad tokie
santykiai – tai ne tikslas ir ne gyvenimo prasmė, o tik pilnaverčio gyvenimo
priemonė.
Pavyduliavimas gimdo sąmoningą ir pasąmoningą agresiją. O
netvarkingi lytiniai santykiai padeda kuriam laikui šią agrsiją prislopinti.
Ištvirkėlis ar ištvirkėlė paleistuvaudami stengiasi neutralizuoti
pavyduliavimą.
Jėzus mokė: „Kai netyroji dvasia išeina iš žmogaus, ji
perkeliauja bevandenes vietas, ieškodama atilsio, bet jo neranda. Tada ji sako:
‚Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau.‘ Parėjusi ji randa juos tuščius, iššluotus
ir išpuoštus. Tada ji eina, paima su savimi kitas septynias dvasias, piktesnes
už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir tada tam žmogui darosi blogiau,
negu buvo.“
Bello teorema:
„Izoliuotos sistemos neegzistuoja; kiekviena Visatos dalelė turi „žaibišką“
(viršijantį šviesos greitį) ryšį su visomis kitomis dalelėmis. Visa sistema,
net jei jos dalis skiria milžiniški atstumai, funkcionuoja kaip vieninga
sistema“.
Džono Bello teorema fizikams iškėlė nemalonią dilemą: arba
pasaulis nėra objektyviai realus, arba jame veikia virššviesiniai ryšiai. Bello
teorema įrodė gilią neginčijamą tiesą, kad visata neturi jokio fundamentalaus
dėsningumo, nes fundamentaliai neskaidoma.
-
S. Gorf
iš knygos „už smegenų ribos“
iš knygos „už smegenų ribos“
Pasaulis – tai paslaptis. Ir tai, ką tu regi šiuo metu prieš
save – tai toli gražu ne viskas, kas čia yra. Pasaulyje esama dar tiek daug
visko ko... jis iš tikrųjų begalinis kiekviename savo taške. Todėl bandymai
pažinti pasaulį tėra tik bandymai vieną ar kitą jo taškelį padaryti pažįstmu ir
įprastu dalyku. Tariesi esąs čia, šioje vietoje, kurią tu vadini realia, vien
todėl, kad sugebi ją aprėpti savo proteliu. O to pasaulio, kuriame viešpatauja
jėga, tu nepažįsti, todėl viskas jam tau svetima ir baugu.
-
C. Castaneda
iš knygos „Kelionė į Ikstleną“
iš knygos „Kelionė į Ikstleną“
Viskas, kad ir ką rinksiesi – tai tik vienas kelias iš
milijono. Todėl visuomet turi prisiminti, kad kelias – tai tik kelias, ir jeigu
jauti, kad jis ne tavo, privalai pasitraukti iš jo bet kuria kaina. Kad tas tau
paaišketų, turi gyventi drausmingai. Tik tada žinosi, kad kiekvienas kelias –
tai tik kelias, todėl niekas netrukdo nei tau pačiam, nei visiems kitiems
palikti jį, jei taip liepa širdis. Tačiau tavo sprendimas turi būti kilęs ne iš
baimės ar garbės troškimo. Žiūrėk į kiekvieną kelią tiesiai ir nedvejodamas.
Išbandyk jį tiek kartų, kiek, tavo nuomone reikia. Paskui užduok sau klausimą:
ar mano kelias turi širdį? Visi keliai vienodi – jie niekur neveda. Jie veda
per krūmus arba į krūmus. Jei kelias turi širdi, tai jis geras, jei ne, tai iš
jo jokios naudos. Keliai niekur neveda, tačiau vieni turi širdį, o kiti – ne.
Vienas kelias tavo kelionei teikia džiaugsmą – kad ir kiek keliautum, o tu ir
tavo kelias neatskiriami. Kitas kelias tave privers prakeikti gyvenimą. Vienas
kelias teikia tau jėgų, kitas – naikina tave.
-
C. Castaneda
iš knygos „Don Chuano mokymas“
iš knygos „Don Chuano mokymas“
Tu pernelyg rimtai save vertini. Suvoki save kaip velniškai
svarbią asmenybę. Juk tu toks pasipūtęs, kad tariesi turįs teisę susierzinti
dėl kiekvienos smulkmenėlės. Toks išpuikęs, kad gali sau leisti apsisukti ir
nueiti, jei situacija klostosi ne taip, kaip tu pageidauji. Galbūt manai, kad
tokiu būdu tu rodai savo charakterio galią? Niekai! Tu silpnas, užrietęs nosį
ir save įsimylėjęs tipelis.
-
C. Castaneda
iš knygos „Kelionė į Ikstleną“
iš knygos „Kelionė į Ikstleną“
Aš niekada ant nieko nepykstu. Nė vienas žmogus negali šio iš
manęs tikėtis. Ant žmonių pyksti, kai jauti, kad jų poelgiai svarbūs. Nieko
panašaus aš seniai nejaučiu.
-
C. Castaneda
iš knygos Don Chuano mokymas
iš knygos Don Chuano mokymas
Ko nors atsisakydamas, žmogus atsiduoda savimeilei ar net
puikybei. Savo poreikių ribojimas – pats blogiausias ir pats pikčiausias
pataikavimas sau. Taip elgdamiesi mes tikime, kad darome labai prasmingą
dalyką, bemaž žygdarbį atliekame, o iš tikrųjų tik dar labiau kurstome
savimeilę ir riečiame nosį. Atsisakyti ko nors – tai dar ne valios apraiška.
-
C. Castaneda
iš knygos „Nepažįstama tikrovė“
iš knygos „Nepažįstama tikrovė“
Nuo pat vaikystės, mes mokomės suprasti pasaulio aprašymą,
bet ne tikrovę.
„Juk Niutono mechanikos dėsniai veikia nepriklausomai nuo
to, ar žinom mes apie juos, ar ne.“
Mūsų pasaulis yra mūsų asmeninių minčių atspindys.
Mūsų tikrovės modelis atitinka mūsų pasąmoninę programą,
kuri formuojasi nuo vaikystės: vadinasi, išorė atspindi vidų.
Mūsų pasaulis yra mūsų nuosavų minčių atspindys: visa, ką
turime savo gyvenime, mes susikuriame patys.
Visos žmonių problemos – tai sąmoningų norų ir nesąmoningų
ketinimų neatitikimo rezultatas. Mūsų pasąmoninis protas apie mus pačius ir
apie mūsų gyvybiškai svarbius ketinimus žino kur kas daugiau, nei mums atrodo.
Pasąmonė tiesiogiai siejasi su Dievu ir į mūsų pasąmoninis protas įneša savo
indėlį į visatos evoliucijos procesą.
Visatoje nėra tokios galios, kurios nebūtų galima panaudoti
pozityviam tikslui.
Koks žmonių, toks ir medicinos modelis. Daugelis pacientų
savo ligų priežasčių nepasirengę suvokti. Jie nori gauti stebuklingą tabletę arba unikalu prietaisą, kurie
išgydytų jų ligą, pavartojus juos vieną ar keletą kartų. Žmonės patys susikuria
sau ligas, o paskui tikisi, jog kažkas už juos išspręs jų problemas.
Jeigu teigiame, kad savo pasaulį ir savo gyvenimą mes
kuriame patys, tai patys kuriame ir ligas. Jei visa tai, ką mes turime savo
gyvenime, atitinka mūsų pasąmoninę elgesio programą ir mūsų mintis, tai ir mūsų
ligos ataspindi tam tkras mūsų mintis bei elgsenos būdųs. Kitaip sakant,
susirgimo priežastys slypi mumyse.
Kita vertus, ligą galima vertinti kaip blokavimą, apsaugą
nuo neteisingo elgesio ir aplinkinio pasaulio dėsnių nesupratimą.
Aplinka ligai sukuria tik savotišką foną, kuris gali daryti
įtaką jos eigai.
Žmogaus pagimdyta mintis turi universalią energiją. Minties
jėga milžiniška. Mokslininkai apytkriai apskaičiavo, kad žmogaus nformacinio
lauko energija yra tiek kartų didesnė už atomo branduolio skilimo energiją, jog
tam skaičiui tiesiog nėra pavadinimo. Nuliu kiekis tame skaičiuje viršija
šimtą.
Žmonės pasąmoniniame lygmenyje naikina vienas kitą, o paskui
stebisi, kodėl ligų nemažėja ir kodėl pasaulyje tiek daug prievartos.
Prieš keletą šimtmečių buvo atliktas eksperimentas.
Šalia narvo, kuriame buvo vilkas, pririšo avį. Po keleto dienų avis susirgo ir nudvėsė.
Šalia narvo, kuriame buvo vilkas, pririšo avį. Po keleto dienų avis susirgo ir nudvėsė.
„Aš laiminu tave su meile ir atleidžiu. Tu gyveni savame
pasaulyje, aš – savame. Aš ir tu esame laisvi.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą